Juozas Baranauskas

Šiame straipsnyje aptarsime skirtingas ateities tendencijas 2023-iesiems metams ir tolimesnei ateičiai. Dalis jų nėra jokia naujiena – pokyčiai vyko, vyksta ir vyks. Bet mes pažvelgsime kiek detaliau: kaip žiūrėti į kiekvieną iš jų, kokie pliusai ir minusai, kylantys neigiami inovacijų padariniai ir pakuočių kūrėjų daromos klaidos; kaip mes galime tas naujoves naudoti, kad tobulėtume tiek tvarumo, tiek verslo augimo atžvilgiu. Jeigu bus įdomus aptariamas pavyzdys ar norėsite gilintis į konkrečią temą, paspauskite ant tekste paryškintų vietų – rasite nuorodų į duomenų šaltinius ir platesnę informaciją.

Didelis sutrikimas: situacija gerėja ar blogėja?

Vieni išdidžiai sako, kad judame teisingu keliu ir situacija gerėja. Jie pateikia pavyzdžius, kaip pakuotes tampa lengviau perdirbti, mažėja įpakavimo dydis vienam produktui ir daugėja galimybių apsipirkti visai be pakuotės arba į savo atsineštą tarą. Vyriausybės visame pasaulyje apriboja vienkartines pakuotes vis griežtesniais įstatymais ar visai jas uždraudžia. Verslai gilinasi į kuriamus produktus, vis atskaitingiau juos tvarko, noriai dalinasi informacija su visuomene apie priimamus sprendimus ir apie tai, kaip žada tobulėti ateityje. Mokslininkai aktyviai dirba, kad sukurtų vis geresnių medžiagų, kurios nesekintų, neterštų ir nekaitintų planetos, bet kartu tarnautų žmonių interesams. Daugėja pilietinių iniciatyvų, skatinančių tvarkyti miškus, upelius ir vandenynus. Vartotojai vis sąmoningiau renkasi, ką ir kaip vartoti; jaunoji karta yra ypač susirūpinusi tvarumu ir daro spaudimą nusistovėjusiam linijiniam pagaminau – suvartojau – išmečiau ekonomikos modeliui.

Vos pasiklausius, apie ką kalba kiti, galime išgirsti visiškai priešingų ir baisių dalykų: vartojimas auga, daugėja pakuočių ir prognozės rodo, kad artimiausiais dešimtmečiais tai nepasikeis. Vienkartinių plastiko pakuočių atliekų pilni vandenynai ir kas antras pranešimas apie tvarias jų alternatyvas pradedamas gąsdinančiu faktu, kad 2050-aisiais metais vandenynuose bus daugiau plastiko negu žuvų. Vidutinis miesto pirkėjas, norėdamas sukurti mažiau pakuočių taršos, turi verstis per galvą, kad apsipirkęs kartu su kasdieniais produktais neparsineštų krūvos šiukšlių. O ir stengiantis būti atsakingam ir teisingai rūšiuoti pakuotes, kyla nemažai iššūkių – neaiškios sudėties dizaino kūriniai neturi jokių suprantamų žymėjimų ir instrukcijų, ką su jais daryti. Apstu statistikos, kuria teigiama, kad vartotojai skiria dėmesį tvaresnėms pakuotėms ir ieško geresnių alternatyvų, bet realių pardavimų duomenys rodo, kad tikrovėje šie skaičiai yra gerokai mažesni ir kai reikia atverti savo pinigines arba atsisakyti perteklinio patogumo, pirkėjai gražių žodžių nepaverčia darbais. Verslai drąsiai giriasi didingais, bet labai nekonkrečiais planais tapti nepriekaištingai tvariais, tačiau, atėjus laikui pristatyti rezultatus, vietoj nuodugnaus parodymo, kas pavyko, o kas – ne, pamiršta, ką buvo žadėję ir svaigsta apie naujus planus. Prekės ženklų pakuotės pilnos ekologiškumo šūkių, kurie dažnai po ekspertų ar net paprastų vartotojų analizės subliūkšta ir papuola į žaliojo smegenų plovimo (angl. Greenwashing) kategoriją. Mažmeninės prekybos, restoranų ir e. prekybos verslai giriasi testuojantys daugkartinius pakuočių modelius atliekų mažinimo tikslu, bet pasibaigus testavimo periodui neįdeda pastangų, kad tai taptų kasdienybėje prieinamu dalyku.

Nėra platesnio tvarumo paveikslo: kaltas žioplumas ar žaliasis smegenų plovimas?

Pakuotei gaminti sunaudojame krūvą medžiagų ir energijos, bet tada įsigyjame (kartais abejotinų) CO2 kompensavimo kreditų ir rašome, kad pakuotė yra „CO2 neutrali“. Renkamės augalinės kilmės pakuotes iš tolimų, mums egzotiškų šalių. Toks pirkinys skamba labai puikiai, tačiau ar tikrai gerai siųstis iš toli, neaiškiomis sąlygomis pagamintus įpakavimus? Kartais galime mažinti CO2 kiekį, bet didinti pakuotės neperdirbamumą. Galime kurti lengviau perdirbamas pakuotes, bet gaminti jas neatsižvelgdami į prastas žmonių darbo sąlygas. Galime netvarias pakuočių medžiagas keisti į perdirbamas, bet žaliavas pirkti iš teroristinės valstybės. Taigi siekiamybė turėtų būti ne gerinti vieną madingą pakuotės gamybos ypatybę, pavyzdžiui, paliekamą mažesnį CO2 taršos pėdsaką, bloginant kitas, tarkime, perdirbamumą. Tikslas yra tobulinti vieną pakuotės aspektą nekeičiant kitų arba netgi gerinti kelis vienu metu.

Dar didesnį chaosą neša skirtingų medžiagų „kovos“: neva visos medžiagos yra geresnės viena už kitą. Galima rasti tyrimų, kuriuose sakoma, kad tvariausia medžiaga pakuotėms yra plastikas; organizacijų, teigiančių, kad tai – popierius, kiti tą patį kalba apie stiklą ar metalą. Neretai net nekalbama apie konkretų pritaikymą konkrečiam produktui ir sąlygoms. Pavyzdžiui, nutylima, kad šią medžiagą dėl jos savybių yra geriausia naudoti būtent šiems maisto produktams šiame regione, nes čia egzistuoja puiki infrastruktūra tai perdirbti; optimizuota gamyba medžiagų tiekimo, sunaudojamos energijos, biologinės įvairovės išsaugojimo atžvilgiu ir nėra tinkamesnių medžiagos alternatyvų apsaugoti patį produktą. Dažnai tiesiog imamas vienas, ypač siauras kriterijus: taip medžiaga palyginama su kitomis ir tada pripažįstama kaip geriausia.

Ar holistinio požiūrio į pakuočių tvarumą matysime daugiau šiais metais? Ar 2023 m. bus ypatingi? Abejoju. Kai kurių prekės ženklų kūrėjai, sąmoningai žinodami, kad plauna smegenis, toliau pardavinės produktus „naujausiose ir tvariausiose pakuotėse“; kiti, iš tikrųjų norėdami būti geresni, pasitikės pakuotes gaminančių kompanijų reklama ir priims sprendimus, eikvojančius daugiau energijos, neatsižvelgdami į tai, kad reklamuojamos pakuotės yra neperdirbamos / nekompostuojamos jų pardavimo vietose ir taip toliau. Visa tai daroma norint gero (arba puikiai žinant, kad darai blogiau), bet išsilavinimo stoka (arba lengvos reklamos siekis) šioje srityje priveda prie liūdnos realybės.

Bet nors ir abejoju, kad 2023 m. greitai progresuosime, manau, kad dėl išsilavinusių vartotojų ir vis griežtesnių įstatymų leidėjų judėsime į reikiamą pusę. Daliai žmonių yra visiškai neįdomu, ką patys vartoja ir kokią žalą daro aplinkai: nusipirkau, sunaudojau ir išmečiau. Bet kiti atidžiau renkasi, lygina, daug klausia – tokių vartotojų vis daugėja. Ir jeigu jie mato, kad gamintojas perteklinai pakuoja, meluoja apie savo „žalumą“ – renkasi kitą prekės ženklą, iš „tvarių” sprendimų pasijuokia su draugais arba net patys atakuoja prekės ženklų kūrėjus socialinių medijų erdvėje ir dalinasi šia informacija su didesniu ratu vartotojų. Įstatymų leidėjai irgi mato, kad čia reikia aiškumo, nes realaus progreso nepasieksime tik su gražiais reklaminiais šūkiais apie tai, kad „labai mylime aplinką“.

Šventosios trejybės pažadai: pažadų daug, o laiko – mažai

Iki 2025 m. visos mūsų pakuotės jau bus perdirbtos, perdirbamos arba kompostuojamos, amen. Dar įtraukia ketvirtą punktą: arba daugkartinės. Prekės ženklų kūrėjai dar neprasidėjus naujajam dešimtmečiui, o kai kurie dar ir prieš COVID’o laikus dalino didelius pažadus ir pristatinėjo ambicingus planus 5-iems ir daugiau metų į priekį. Rinkodaroje tokie šūkiai skamba puikiai iki kol neartėja data, kai reikia parodyti, ką padarei. Bet klausimas yra ar iš tikrųjų bus pristatyti rezultatai, nepriklausomai nuo to, ar jie įgyvendinti pilnai, ar dalinai, ar visiškai susimauta. Dažnu atveju neįgyvendintus pažadus keičia nauji ir pažadų ratas sukasi (gaila, kad ne žiedinės ekonomikos ratas). Taip ne kartą buvo su didelėmis korporacijoms ir jų prekės ženklais, kai besidomintys ekspertai ar vartotojai ištraukia seniai duotus, bet pamirštus pažadus, o vėliau atranda, kad jau duoti ir nauji, labai panašūs įsipareigojimai, tik žinoma, su užrašyta vėlesne data.

Įdomia istorija šia tema 2023 m. apžvalgoje pasidalino pakuočių internetinis portalas Dieline. Kavos tinklas Starbucks dar 2008 m. paskelbė, kad iki 2015 m. sukurs perdirbamus vienkartinius kavos puodelius. To jie nepadarė, pažadas buvo pamirštas ir 2015 m. paskelbė naują žinią: iki 2025 m. visiškai atsisakys vienkartinių puodelių. Puiku, žiūrėsime, kaip seksis šį kartą.

Žiedinę pažadų tvarką tik dar labiau patvirtina dar visai neseniai, 2022 m. pab., išleista „New Plastics Economy Global Commitment“ pažangos ataskaita, kurioje skelbiama, kad pasiekti išsikelto bendro tikslo greičiausiai nepavyks. Ataskaita išleista pačios Ellen MacArthur fondo, kuris 2018 m. subūrė beveik 300 bendrovių iš viso pasaulio. Jos reprezentuoja 20 % pasaulyje išleidžiamo į rinką plastiko gamintojų (dabar yra daugiau nei 500 bendrovių). Šiame sąraše yra tokios kompanijos kaip Unilever, Nestle, Pepsi, Coca-Cola, Mars. Įsipareigojimas skamba taip: „iki 2025 m. naudoti tik perdirbamas, kompostuojamas ar daugkartines pakuotes“.

Blogos naujienos yra tokios, kad iš šią kategoriją patenkančių pakuočių skaičius nuo 2019 m. iki 2021 m. išaugo nuo 63,2 % tik iki 65,4 %. Dar trūksta labai labai daug. Be to, naujo plastiko naudojimas ne mažėjo, o augo: 2018 m. – 2021 m. pakilo 2,5 %. Teigiami ataskaitoje minimi skaičiai: iš jau panaudoto ir perdirbto plastiko pagamintų pakuočių dalis išaugo nuo 4,8 % (2018 m.) iki 10 % (2021 m). Ataskaitoje yra ir pavienių prekės ženklų perliukų, kurių rodikliai yra labai geri, bet juos bendroje statistikoje atsveria kiti prekės ženklai, kurių rodikliai netgi blogėja. Įvardijama, kad labiausiai progresą stabdo tai, kad auga bendras naudojamų pakuočių kiekis, naudojamos lanksčios plastikinės pakuotės ir per mažai pritaikomi daugkartiniai pakuočių modeliai.

Iš įdomybių šia tema turime Aldi: jie patys visai sėkmingai pranešė, kad gali nepasiekti išsikelto tikslo iki 2022 m. galo visas savo pakuotes padaryti 100 % perdirbamas, kompostuojamas ar daugkartines. Kodėl sėkmingai? Nes jau dabar pasiekė 99 % ir pasiekti likusį procentą yra labai sunku. Sveikinimai su tokia nesėkme!

Popierinė banga

Sekantys pakuočių madas nuo plastiko bėga kaip nuo velnio. Ypač nuo kombinuotų medžiagų. Kai kuriais atvejais plastikinės pakuotės yra būtinos ir naudingos vien dėl atnešamos vertės produkto apsaugai, tiekimo grandinei, produkto išsilaikymui ir naudojimui, o kitais atvejais – visiškai nereikalingos ir perteklinės. Taigi daugelis juda link popierinių jų alternatyvų.

Ši inovacija vyksta ir Lietuvoje: pakuočių gaminimo įmonė „Vilpak“ prieš kurį laiką pristatė Halopack sprendimą: naudojant kartoną suformuojamas lovelis vaisių, uogų, paruošto ar šaldyto maisto produktams laikyti, o viduje yra ypač plona, lengvai nuplėšiama, plastikinė plėvelė. Tai leidžia turėti visiškai perdirbamą kartoninę dalį, nes ji lieka švari, o plastikinis barjeras apsaugo produktus iš vidaus ir vėliau yra išmetamas.

Pažiūrėjus į platesnes rinkas, galime matyti visišką popieriaus šėlsmą: be popierinių šokoladukų popierėlių ar šaldyto maisto pakuočių, rinkoje jau galime rasti ir popierinių namų chemijos tarų ar gėrimų butelių. Ar jie visi visiškai popieriniai? Ne visai… Kai Carlsberg pristatė savo pirmąjį popierinį butelį (o tai darė ir vis dar daro dėl svarios priežasties: gaminant pakuotes iš stiklo, kuriamas milžiniškas CO2 kiekis ), kilo nemaža pasipiktinimo banga, nes viduje buvo panaudotas barjeras iš plastiko: „koks tikslas pakeisti stiklą, kuris begalybę kartų gali būti perdirbtas, į kombinuotą šiukšlę, kurios vienintelė vieta yra deginimo įrenginiuose ar sąvartyne?” – klausė pasipiktinę internautai. Žinoma, tai buvo tik pirmojo pakuotės modelio ribota prototipinė partija, dabar jie jau išleido kelias bandymų iteracijas ir sprendimą žadą tobulinti toliau, kol pakuotė bus lengvai perdirbama popieriaus sraute. Nauja versija turėtų pasirodyti būtent šiais metais.

Dažnai visi šokoladukams, šaldytam maistui ir kitiems produktams naudojami popierinių įdomybių sprendimai, medžiagos gamintojų ar prekės ženklo kūrėjų teigimu, praeina plaušinimo testus – tai reiškia, kad medžiaga gali būti perdirbta kartu su popieriaus atliekomis. Dalis testų yra atliekami bendradarbiaujant su tokiomis įstaigomis kaip PTS ir kitomis laboratorijomis ar tyrėjais. Tarptautinė pakuočių ir popieriaus gaminimo įmonė Mondi atidarė savo testavimų laboratoriją Austrijoje, kur tiria, kaip yra plaušinami (perdirbami) jų skirtingi, inovatyvūs, daugiausia iš popieriaus kuriami gaminiai. Tai, kad tokie dalykai yra testuojami, o ne aklai teigiama, kad pakuotės yra perdirbamos – labai pagirtina, bet vartotojams ir ekspertams dar kyla nemažai abejonių ar visi šie sprendimai yra absoliučiai teigiami. Pirma abejonė – ar tikrai didžioji dalis perdirbėjų gali ir nori (t.y., ar ekonomiškai yra naudinga) perdirbti tokias medžiagas. Kita abejonė yra apie tai ar pritaikius inovaciją tam tikro tipo pakuotei, kuri iki šiol industrijoje buvo neperdirbama (pvz.: kombinuotiems riebių birių produktų maišeliams), ir tokiu būdu padarius ją galimą apdoroti kartu su popieriaus atliekų srautu, ji bus nusiųsta perdirbti. Atliekų tvarkytojai yra įpratę, kad tokio tipo pakuotės yra neperdirbamos ir ji bus išsiųsta deginti arba į sąvartyną. Bet kuriuo atveju, manau, kad visi šie pokyčiai yra teigiami net ir tada, jeigu taikant inovacijas yra padaroma klaidų, nes mūsų bendras tikslas yra pabėgti nuo neatsinaujinančių iškastinių medžiagų, neturinčių jokios vertės atliekų ir plastiko pilnų vandenynų. Taigi „popierinių sprendimų“ šiais ir ateinančiais metais matysime vis daugiau, tik prieš priimdami naujoves aiškiai įsivertinkime, kiek išeikvojame energijos, ar pakuotės nepadarome neperdirbamos ir, ar nenaudojame per daug medžiagų.

Daugkartinių pakuočių modeliai: ar girdime daugiau negu matome?

Daugelis daugkartinių pakuočių modelių, ypač mažmeninės prekybos vietose, lieka bandymų stadijoje: prekybos tinklai ima egzistuojantį daugkartinių pakuočių tiekėją, prisitaiko jo modelį arba sukuria savo ir paleidžia milžinišką kampaniją apie tai, kaip „Y prekybos tinklas taiko inovacijas, kad nutrauktų pakuočių keliamą taršą“. Problema ta, kad dažnai tai būna labai riboto dydžio ir laiko kampanija, pavyzdžiui, iš 1000 prekybos tinklo vietų naujovė pritaikoma tik keliose, vos keliems procentams prekių, kelis mėnesius. Kai kur šios specialiosios akcijos užsilieka ilgai, bet prekių asortimentas ir prekybos vietų skaičius išlieka maži. Tai atspindi ir „Global Commitment 2022 overview“ ataskaita, kurioje apskaičiuota netgi mažėjanti daugkartinių pakuočių naudojimo tendencija: 2018 m. – 2021 m. jų kiekis krito nuo 1,5 % iki 1.2 % skaičiuojant kokią svorio dalį iš visų rinkoje esančių pakuočių sudaro daugkartinės. Tokio procentinių dalių skirtumo nevadinčiau pokyčiu, nes koks jis buvo labai mažas, toks ir liko, bet matome, kad tos didžiųjų, pasaulinių prekės ženklų ambicingos antraštės, kurias galėjome matyti prieš 5-erius metus, netapo realybe. Žinoma, šiuos duomenis pateikusios organizacijos neparodo dalies vykstančių teigiamų pokyčių, pradedant nuo naujai atsidarančių Zero Waste prekybos vietų visame pasaulyje arba Zero Waste salelės jau egzistuojančiuose prekybos vietose (2021 m. pr. „Rimi“ atidarė tokias saleles keliose savo parduotuvėse), iki pirkėjų pasirinkimo tiesiog dalį produktų pirkti visai be pakuotės arba dėti į savo atsineštą tarą.

Bet startuoliams maži daugkartinių pakuočių naudojimo skaičiai nė motais – tokią veiklą įvairiausiems sektoriams siūlančių verslų skaičius auga kaip ant mielių. Loop modelis, kuris yra vienas pirmųjų šio sektoriaus žaidėjų, buvo nenugalėtas COVID’o higienos baimių ir toliau drąsiai plečia savo tinklą pasaulyje nuo mažmeninės prekybos vietų iki pristatymo į namus ar greitojo maisto restoranų – viskas tiekiama daugkartinėse pakuotėse. Kas domisi Zero Waste inovacijomis pakuotėms, puikiai žino Lietuvoje didžiąją dalį festivalių daugkartinėmis pakuotėmis aprūpinančius CupCup. Įvairios iniciatyvos, leidžiančios miestiečiams kavinėse ar dalyviams festivaliuose nepalikti beveik jokios taršos, kuriamos visoje Europoje: Estijoje turime Ringo, o Vokietijoje ReCup, veikiančius tūkstančiuose vietų ir siūlančius įvairiausius produktus nuo gėrimų iki daugkartinių alternatyvų maisto pristatymui į namus; su ypač stipriais konkurentais Vytal, kurie 2022 m. pab. per sutelktinio finansavimo programą susirinko beveik 3 mln. eurų iš 1700 investuotojų. Labiausiai nustebinęs faktas – jie turi ir daugkartines picų dėžes!

Šie modeliai plinta ir už maisto bei gėrimų industrijos ribų: daugkartinėmis e. prekybos siuntomis Europoje ir JAV rūpinasi RePack iš Suomijos, Packoorang iš Norvegijos, o JAV – LimeLoop iš Kalifornijos.

Atsiranda net tokių verslų kaip Looping. Teikdami paslaugas ne vartotojams, o kitiems verslams, daugkartinius sprendimus pritaiko ir statybų sektoriuje. Įdomus faktas: jų būstinė yra Norvegijoje, o gamybos padalinys – Lietuvoje.

Kokia ateitis ir tendencijos?

Greitų ir magiškų pokyčių nebus, viskas keisis po truputį, kol prekės ženklų kūrėjai ir gamintojai ginčysis, kuri medžiaga tvaresnė ir kodėl. Bus staigesnių šuolių, kai įsigalios nauji draudimai ir daryti pokyčius bus privaloma. Išgirsime naujų pakuočių tvarumui keliamų tikslų ir dalinamų pažadų, ypač iš didelių prekės ženklų. Šį kartą jie bus skirti ne 2025 m., o 2030 m. Kaip ir šiandien, bus daug giriamasi pasiekimais, kuriant „žalias“ pakuotes: dalis jų ir toliau bus abejotini, bet daugės verslų, detaliai besidalinančių situacija, pasiekimais ir vargais. Daugės informacijos ne tik apie tai, iš kokių medžiagų pakuotė yra pagaminta ir į ką gali būti perdirbta, bet vis daugiau būsime informuojami apie naudotos energijos rūšį ir pakuotės kūrimo sąlygas. Siekiant didinti pakuočių perdirbamumą, daugės vienalyčių medžiagų, nepriklausomai nuo to ar tai bus popierius, ar plastikas. Kompostuojamų pakuočių skaičius toliau augs, galbūt už kelių metų turėsime ir daugiau galimybių tokias pakuotes apdoroti (atskirai ar kartu su maisto atliekomis). Perdirbtos medžiagos bus naudojamos vis dažniau. Mažės pakuočių dydžiai, bus optimizuojamas svoris. Daugės pakuočių, jau pritaikytų e. prekybos kanalams – Amazon ir panašiose platformose. Tai mažins prekės ženklų kaštus, paprastu būdu didins tvarumą ir teigiamą vartotojų patirtį apsiperkant. Kai kurie dalykai bus tobulinami po truputį, bet matysime ir visiškai naujų gamybos modelių, keičiančių žaidimo taisykles, pavyzdžiui, daugkartines pakuotes maisto sektoriuje ar e. prekyboje. Matysime vis daugiau skaidrumą ir edukaciją skatinančių iniciatyvų, skirtų ne tik vartotojams, bet ir patiems prekių ženklų kūrėjams – daroma visa, kas įmanoma, kad tik būtų galima priimti geresnius sprendimus negu vakar. Tikėkimės, kad artėjanti žaliojo smegenų plovimo prevencinė tvarka, besimokantys vartotojai ir prekės ženklų kūrėjai atneš vis daugiau holistinio požiūrio į tvarias pakuotes.

Tai kaipgi yra? Kurie teiginiai teisingi? Vyksta labiau teigiami ar neigiami pokyčiai? Atsakymas: vyksta visi šie dalykai ir dalis jų prieštarauja vieni kitiems. Vienu metu gali koegzistuoti daug tendencijų, judėjimų ir vykti tiek teigiami, tiek neigiami reiškiniai. Juos lemia skirtingos rinkos, vartotojų grupės, įvairiai besielgiantys verslai, įstatymų leidėjai ir galybė kitų veiksnių ir žaidėjų. Vienos įmonės stengiasi tapti tvaresnėmis, kitos žaidžia žaliąją rinkodarą. Vieni vartotojai galvoja, kaip tapti sąmoningesniais, kiti, vos tik įgyja daugiau perkamosios galios, mano, kad gali sau leisti naudoti žemės resursus kaip tik geidžia. Nors vienos, viską apibendrinančios tendencijos nėra, vienas mums visiems universalus klausimas – kokie pasirinksime būti mes?