Bioplastikas / biologiškai skaidomas plastikas

Bioplastikas / biologiškai skaidomas plastikas / kompostuojamas plastikas  / biodegraduojantis plastikas – kur dėti jį panaudojus?

Atsako VšĮ „Gamtos ateitis“ Aplinkosaugos ekspertė – Dalia Gedgaudienė

Vis didėjant suvokimui, kad kiekvienas privalome rūpintis mus supančia aplinka, plastikinės pakuotės vis dar išlieka viena dažniausiai naudojamų pakuotės rūšių. Gamintojai ir importuotojai šiandien ieško alternatyvų, į ką keisti tradicinį plastiką. Tai ypač aktualu atvejais, kai plastikas naudojamas mišriose (pavyzdžiui neatskiriamai suklijuotas su popieriumi) maisto pakuotėse, kurių perdirbti nėra galimybės.

Skaičiuojama, kad kiekvienam mūsų tautiečiui per metus tenka apie 22 kg plastikinių pakuočių atliekų, iš jų perdirbama tik kiek daugiau nei pusė, visa kita yra sudeginama arba nugula į sąvartynus irti nuo kelių šimtų iki tūkstančio metų.

Skaičiuojama, kad maždaug aštuoni procentai pasaulio naftos yra naudojama plastikui gaminti, tad vis daugiau pranašumų skiriama bioplastikui – biologiškai skaidžiam plastikui. Šio plastiko šalininkai pačiu didžiausiu jo pranašumu laiko tai, kad gaminant daugiau bioplastiko bus sunaudojama mažiau neatsinaujinančių gamtos resursų, t. y. naftos, bei toks plastikas suirs žymiai greičiau.

Bioplastikas (angl. Bioplastic) pristatomas kaip mažiausiai kenksminga plastikų rūšis, gaminama iš atsinaujinančių gamtos resursų, t. y. augalų. Augaluose esančios  celiuliozė, gliukozė, aliejai ar krakmolas, padedant organiniams tirpikliams, skaidomos į polimerus, kurie pakeičia įprasto plastiko polimerus, gaunamus iš naftos.

Bioplastikams – mažiau kenksmingiems aplinkai negu įprastiems plastikams – priskiriami ne tik gamtoje suyrantys, vadinami bioskaidūs, plastikai, bet ir iš atsinaujinančių šaltinių pagaminti nebioskaidūs plastikai, kaip pvz. iš cukranendrių gaminamas polietilenas.

Aiškinant paprastai, jei polietileno gamybai bus naudojamos žaliavos, gautos ne iš naftos, tačiau iš atsinaujinančių žaliavų, pvz. cukranendrių ar kukurūzų, jis bus taip pat priskirtas bioplastikams. Tik toks polietilenas turės lygiai tokias pat savybes, kaip ir iš naftos gautas polietilenas, o draugiškesnis aplinkai jis bus tik tuo, jog galiausiai suiręs ar sudegintas toks biologinės kilmės polietileno gaminys išlaisvins į atmosferą tik tą anglies dioksido kiekį, kurį cukranendrės iš atmosferos buvo pasisavinusios augimo metu, vykdant fotosintezę. Tačiau yra ir daugiau minusų – norint pagaminti pakankamai bioplastiko iš augalinių monokultūrų, joms teks kasmet paskirti vis milžiniškesnius žemės plotus. Ar bus atsakinga žemę naudoti ne maisto auginimui, o auginimui, tręšimui augalų, iš kurių bus gaminamas bioplastikas?

Bioplastikas / biologiškai skaidomas plastikas / kompostuojamas plastikas / biodegraduojantis plastikas – plačiajai visuomenei suprantama terminija tai reiškia daugmaž tą patį. Tik klausimas, ar tiesiogine prasme šie terminai atitinka sąvoką „ekologiškas?“

Paprastas vartotojas, nesigilinantis į tokio plastiko irimo procesą, gali suprasti tiesiogiai – jei šis bioplastikas skaidus, biodegraduojantis ar kompostuojamas – tai galiu jį palikti gamtoje lyg išmesdamas obuolio graužtuką? Arba išmesdamas tokią atlieką į savo kompostinę kieme – jis juk bus suskaidytas arba suirs kaip žolė?

Deja, tiesa yra tokia, kad biologiškai skaidomiems plastikams suskaidyti prireiks aukštesnės temperatūros nei yra gamtoje arba tai užtruks žymiai ilgesnį laiko tarpą. Tad tą suskaidymą / suirimą dažniausiai galima padaryti tik pramoniniu būdu ar pramoniniuose kompostavimo įrenginiuose, kai plastiko temperatūra bus pakelta bent iki 50 laipsnių karščio temperatūros, kad tokie plastikai pradėtų skaidytis. Kalbant apie didžiąją dalį šiai dienai gaminamų bioskaidžių plastikų, namų sąlygomis naudojama kompostavimo įranga to padaryti nesugebės. O tiesiog išmetus tokį plastiką į gamtą – jis ten gali ir likti irti ilgus metus. Tad neturint natūraliai gamtoje tokios aukštos temperatūros – bioplastikas savaime per kelis mėnesius iš sąvartynų nedings. O planetos vandenyse atsidūręs toks plastikas kenks lygiai taip pat kaip naftos pagrindu pagamintas plastikas, kuris per ilgą laiką suirs iki mikroplastiko ir dešimtmečiais toliau kels pavojų gamtai, tuo pačiu – mums visiems.

Vienareikšmio atsakymo – per kiek laiko suyra bioplastikas? – nėra. Specialiomis kompostavimo sąlygomis gaminys gali suirti per kelis mėnesius – tad lygiai taip pat kaip ir su įprastais plastikais, bioplastiką būtina utilizuoti atsakingai ir tik iš anksto numatytomis sąlygomis.

Kokioms pakuotėms ypač aktualu naudoti bioskaidų plastiką? Ypač tai aktualu kombinuotoms pakuotėms, sudarytoms iš popieriaus ir plastiko, kurios naudojamos, pvz. pakuojant maisto produktus. Neretai tokios pakuotės atliekos būna užterštos riebalais, maisto likučiais, tad negali būti perdirbtos. Išeitis – kompostavimas, tačiau jei pakuotė mišri, sudaryta iš skirtingų medžiagų – popieriaus ir plastiko, kompostavimas negalimas. Jei tokioms pakuotėms gaminti vietoj plastiko būtų pritaikytas bioplastikas – tokios pakuotės galėtų būti kompostuojamos kartu su jose likusiais maisto likučiais.

Ar bioplastikas ilgainiui visiškai pakeis šiai dienai plačiai vartojamus plastikus? Šiai dienai sunku atsakyti – biologiškai suyrančių pakuočių žaliavos yra brangesnės, gamybos technologija sudėtingesnė, gamybos procesai dar nėra iki galo išvystyti globaliai, tad prognozuoti būtų sudėtinga. Be to, tokios pakuotės neabejotinai brangesnės už įprasto plastiko pakuotes.

Visgi apibendrinant, būtina pabrėžti, kad be globalaus žmonių sąmoningumo ir supratingumo, vien galimybė paversti plastiką mažiau kenksmingu planetos neišgelbės. Svarbiausia išlieka atsakingas vartotojų elgesys, gebėjimas tinkamai tvarkyti atliekas po savęs ir buvimas draugiškiems gamtai, mokantis sukurti mažiau atliekų, naudojant daugkartinius daiktus ar nebenaudojamus daiktus pritaikant kitoms funkcijoms.

O atsakant į pagrindinį klausimą – tai kur visgi dėti plastiką, kuris pažymėtas kaip bioplastikas / biologiškai skaidomas / kompostuojamas plastikas  / biodegraduojantis plastikas? Atsakymas būtų – į plastiko pakuočių atliekų konteinerį. Toks plastikas bus dar kartą perrūšiuojamas – ko nebus galima perdirbti, bus utilizuojama atsakingai ir tik iš anksto numatytomis sąlygomis. Išimtis – jei ant pakuotės bus pažymėta, kad būtent šiam bioskaidžiam plastikui suirti nėra būtinos specialios sąlygos ir į jį galima mesti suirti tiesiog į savo kieme stovinčią kompostinę kartu su maisto likučiais.

Beje, tokį bioskaidų plastiką, tinkamą kompostuoti ir tiesiog išmesti kartu su maisto likučiais irti jau sukūrė bei jį tobulina ir Lietuvos mokslininkai – tad lieka ir toliau laukti naujovių, kad būtų galima jas pritaikyti praktiškai – stengiantis kuo labiau apsaugoti gamtą nuo ilgalaikių taršos pasekmių.